Vaikai yra judantys. Ikimokyklinio amžiaus, per judėjimą vaikas atranda pasaulį ir daro savo judėjimą, vaikas atranda lobį, savo pasaulį.

Pirmiausia į pradinę mokyklą ir tada vaikas ir vaikas, per judėjimą, užmezga santykius su kitais: judėjimas nebėra tik pasaulio atradimas, jis tampa santykiu, jis užima socialinę reikšmę. Žaidimas, kuris yra kartu tose pačiose erdvėse, kad atliktų panašius veiksmus, transformuoja vaikų veiklą iš „šalia kitų“ veiklų į „prieš kitus“ veiklą. Manau, labai svarbu pabrėžti, kad dažnai vaikų veikla yra „vienas su kitu“, ne visada bendradarbiavimas. Kai veikla yra „su kita“, viskas akivaizdžiai veikia, vaikas yra tinkamas, draugiškas; kai veikla yra „prieš kitą“, vaikas tampa problemiškas: jis nėra draugiškas, jis yra intravertas, jis yra susijaudinęs, hiperaktyvus, jis negali žaisti ir būti su kitais. Kiek vaikų patiria panašų suaugusiųjų, tėvų ir pedagogų vertinimą.

Vaiko „žaidime“ vadovavimas yra suaugusiųjų, tėvų ir pedagogų atsakomybė, visi be skirtumo, visi su savo vaidmenimis: mokymo, planavimo, realizavimo ir vertinimo momentas. Tačiau dažnai atsitinka, kad vaikas ir vaikas yra palikti vieni iš mokymo, planavimo ir realizavimo momento ir atsiduria šalia suaugusiojo tik vertinimo metu, kartais neigiamai, su visais kūno, emociniais ir konceptualiais patyrimais. iš to gauti. Todėl labai svarbu grąžinti vaikui savo tyrinėtojo, aktoriaus vaidmenį ir iš naujo apibrėžti suaugusiojo vadovavimo pareigas: tėvas ar pedagogas pasirenka mokymo stilių, nesulaiko vaiko, kuris " pabandykite žaisti, veikti pasaulyje. Svarbu pasiūlyti atsakingo suaugusiojo sukurtas vaikams kokybiškas akimirkas, o ne pasiūlyti jiems daug eksperimentavimo akimirkų, kai vaikai paliekami vieni sau, sukeldami sumaištį, pyktį ir baimę. Galbūt dabar atėjo laikas, kad suaugusieji, tėvai ir pedagogai įžengtų į „mąstymą“ į gyvenimo žaidimą ir pradėtų žaisti sąmoningai su vaikais. Berniukai ir mergaitės keičiasi. Ar suaugusieji keičiasi su jais?